Pilkapis, pilkapiai, ((su)piltas kapas)– senovės baltų laidojimo vieta. Gali būti atskiras pilkapis, keletas pilkapių arba ištisas jų kompleksas. Pilkapiai yra archeologijos paminklai, įtraukiami į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi Paminklosaugos tarnybos. Tam tikra teritorija gali būti paskelbiama archeologiniu draustiniu, ribojamos veiklos bei lankymosi režimas.

Akmens amžiaus pilkapiai
Akmens amžiaus kapų Lietuvoje randama mažai, nes žmonės buvo laidojami po vieną ten, kur klajojanti šeima žmogaus mirties metu buvo apsistojusi ar ilgiau gyveno. Todėl tokie kapai dažniausiai atrandami netyčia.
Lietuvoje neaptiktas nė vienas paleolito kapas. Iš mezolito tik porą yra atkasęs archeologas Adomas Butrimas netoli Janapolės. Yra žinomi keli ankstyvojo neolito (Kretuono gyvenvietėje atkasė Algirdas Girininkas).
Mirusieji imti guldyti palenktais keliais, su plaštakom, sudėtom po skruostu (kaip miegant) - tai rodo, kad su virveline kultūra į Lietuvos teritoriją atkeliavo ir nauji laidojimo papročiai. Vėliau mirusieji netgi imti laidoti tik pariestais, net prie smakro priglaustais keliais.
Vėlyvojo neolito kapų rasta Kuršių nerijoje, Kauno priemiesčiuose. Į kapus dėtos įkapės - akmeniniai kirvukai, žvėrių dantų kibučiai ar gintaro papuošalai.
Žalvario amžiaus pilkapiai
Pradėjus verstis žemės ūkiu, mirusieji imti laidoti pilkapiuose. Vidurio Europoje pilkapiuose laidojo jau virvelinės keramikos kultūros žmonės, todėl ši kultūra kartais vadinama ir Pilkapių kultūra.
II tūkst. pr. m. e. pavienės praturtėjusios giminės ėmė statytis pilkapius su griautiniais kapais. Tokių, iki 30 m skersmens, 3-4 m aukščio pilkapių rasta Kretingoje, Kretingalėje,Egliškėse. Jie supilti iš smėlio, molio, akmenų, kartais akmenimis grįstas ir visas jų paviršius.
Apie Žalvario amžiaus vidurį dabartinėje Lietuvos teritorijoje, kaip ir visoje Vidurio Europos šiaurėje, mirusiuosius imta deginti. Palaikams tokiuose kapuose iš akmenų statydavo rūselį. Kartais urną akmenimis tik apramstydavo, o viršų uždengdavo plokščiu akmeniu. Degtinių pilkapių rasta Paveisininkuose, Kernavėje, Stanaičiuose.
Geležies amžiaus pilkapiai
Paprotys deginti palaikus gyvavo apie tūkstantmetį ir išnyko tik Geležies amžiaus pradžioje.
Mūsų eroje net ir vakarų Lietuvoje nustota statyti sudėtingus statinius mirusiesiems. Kapus tik aptverdavo akmenų vainikėliu.

Utenos rajone esantys pilkapiai

Dabulės I-II (Balčių k., Tauragnų sen.)
Daunorių. Paduobių vad. Kuronais ( Daunorių k., Tauragnų sen.)
Galinių, Užpalių (Galinių k., Užpalių sen.)
Gatelių vad. Švedkapiais, Prancūzkapiais (Gatelių k., Daugailių sen.)
Kuktiškių (Kuktiškių k., Kuktiškių sen.)
Minčios I-VI ( Minčios k., Tauragnų sen.)
Padborkos (Padborkos k., Leliūnų sen.)
Pavyžinčio (Pavyžinčio k., Kuktiškių sen.)
Stanėnų I-II (Stenėnų k., Utenos sen.)
Prancūzkapis ( Tauragnų k., Tauragnų sen.)
Stasiūnų (Stasiūnų k., Saldutiškio sen.)
Stučių (Stučių k., Tauragnų sen.)
Subiškio (Subiškio k., ?)
Šeimaties vad. Švedkapiai, Kuronai I-II (Šeimaties k., Tauragnų sen.)
Tauragnų (Šimkūnų k., Tauragnų sen.)
Taurapilio (Taurapilio k., Tauragnų sen.)
Tautiškio (Tautiškio k., Tauragnų sen.)
Varniškių (Varniškių I k., Tauragnų sen.)
Varniškių vad. Milžinkapis (Varniškių I k., Tauragnų sen.)
Vyžuonų (Vyžuonų mstl.,Vyžuonų sen.)
Ąžuolaušio, vad. Švedkapiai (Daugailių sen.?)
Žadavainių (Žadavainių k., Daugailių sen.)